Jeremijo 2

₂„Eik ir paskelbk Jeruzalei, kad ji išgirstų:

‘Taip kalba VIEŠPATS.

Aš atmenu ištikimą tavo jaunystės meilę,

kai tu mylėjai mane, būdama sužadėtine,

sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę.

₃Šventa VIEŠPATIES nuosavybė buvo Izraelis,

jo pjūties pirmasis derlius.

Ryjantys jį užsitraukia kaltę,

nelaimė juos ištinka’“, –

tai VIEŠPATIES žodis.

₄Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Jokūbo namai

ir visos Izraelio namų giminės!

₅Taip kalba VIEŠPATS:

„Kokią ydą manyje rado jūsų tėvai,

kad atsitraukė taip toli nuo manęs?

Eidami paskui beverčius stabus,

jie patys pasidarė beverčiai.

₆Jie niekuomet nepaklausė: ‘Kurgi tas VIEŠPATS,

išvedęs mus iš Egipto žemės,

dykumoje mums rodęs kelią

per tyrlaukius ir smėlio daubas,

per sausą ir pavojingą kraštą,

per kraštą, kuriuo niekas nekeliauja,

kuriame negyvena joks žmogus?’

₇Kai atvedžiau jus į sodų kraštą,

kad mistumėte jo gausiais vaisiais,

jūs įžengėte ir suteršėte mano kraštą,

mano nuosavybę padarėte pasibjaurėtiną.

₈Kunigai nepaklausė: ‘Kur yra VIEŠPATS?’

Įstatymo aiškintojai manęs nepaisė,

ganytojai maištavo prieš mane.

Pranašai kalbėjo Baalo vardu

ir vaikėsi bejėgius stabus.

₉Todėl dar kartą šauksiu jus į teismą, –

tai VIEŠPATIES žodis, –

net jūsų vaikų vaikus šauksiu į teismą.

₁₀Nukeliaukite į Kitimų pajūrį ir pasižvalgykite,

pasiųskite ką nors į Kedarą

ir atidžiai apsvarstykite,

ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta?

₁₁Ar pakeitė kuri nors tauta savo dievus?

Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai!

O mano tauta išmainė mano Šlovę

į bejėgius stabus!

₁₂Išsigąskite dėl to, dangūs,

drebėkite iš siaubo, – tai VIEŠPATIES žodis! –

₁₃Juk mano tauta nusikalto dvigubai:

mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko

ir išsikasė vandens talpyklas,

kiauras talpyklas, nelaikančias vandens.

₁₄Ar Izraelis vergas? Ar gimė jis vergijoje?

Jei ne, tai kodėl jis virto grobiu?

₁₅Kodėl ant jo riaumoja ir urzgia liūtai?

Jie pavertė jo kraštą tyrais,

jo miestai – dyki apanglėję griuvėsiai.

₁₆Net Nofo ir Tachpanheso žmonės

skuta tavo viršugalvį.

₁₇Ar ne todėl, kad tu palikai VIEŠPATĮ, savo Dievą?

₁₈O dabar kas tau iš to, jei bėgtum į Egiptą

ir gertum Šihoro vandenį?

Kas tau iš to, jei eitum į Asiriją

ir gertum Upės vandenį?

₁₉Tavo paties nedorumas nubaus tave,

tavo atsimetimas nuo manęs pasmerks tave.

Taigi apsvarstyk ir praregėk,

kaip baisiai kartu tau palikti VIEŠPATĮ, savo Dievą,

ir neturėti mano Baimės, –

tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis.

₂₀Tu jau seniai sulaužei savo jungą,

sutraukei savo pančius,

tardama: ‘Netarnausiu!’

Ant kiekvienos aukštos kalvos,

po bet kokiu kupliu medžiu

tu kaip kekšė tysojai.

₂₁Ogi aš buvau tave pasodinęs it geriausią vynmedį,

tikrai taurios rūšies!

Kaip tu galėjai pavirsti bjauriu

laukiniu vynmedžiu?

₂₂Nors tu ir šarmu šveistumeisi,

ir muilo nešykštėtum,

tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, –

tai Viešpaties DIEVO žodis. –

₂₃Kaipgi gali sakyti: ‘Aš nesu suteršta!

Baalams iš paskos nelaksčiau’?

Pažvelk, kaip elgeisi Slėnyje!

Suprask, ką padarei!

Tu – ūmi, jauna kupranugarė,

šuoliais lakstanti be tikslo,

₂₄laukinė asilė, įjunkusi į dykumą,

uostydama vėją savo įkarštyje;

pagautą geismo, kas gali ją sulaikyti?

Visi, kas jos geidžia, be vargo ją suras,

kai jai užeis vaikymosi metas.

₂₅Tausok savo kojas, jos kone basos,

o savo gerklę gelbėk nuo troškulio!

Bet tu sakai: ‘Ne! Nė nesivilk!

Aš myliu svetimus dievus ir paskui juos seksiu’.

₂₆Kaip sučiuptas vagis susigėsta,

taip bus sugėdinti Izraelio žmonės:

jie patys, jų karaliai ir didžiūnai,

kunigai ir pranašai.

₂₇Tie, kurie sako medžio gabalui: ‘Tu – mano tėvas!’

ir akmeniui: ‘Tu mane pagimdei!’,

man atgręžė nugarą, o ne veidą,

tačiau, bėdai užėjus, šaukia: ‘Ateik ir gelbėk mus!’

₂₈Kurgi tie tavo dievai, kurių prisidirbai?

Tegu jie ateina!

Ar išgelbės jie tave, kai tu bėdoje?

Juk kiek tavo miestų,

tiek tavo dievų, Judai!

Kiek gatvių Jeruzalėje,

tiek aukurų pasistatėte Baalui.

₂₉Kaip galite dar maldauti manęs?

Jūs visi maištavote prieš mane, –

tai VIEŠPATIES žodis. –

₃₀Veltui plakiau jūsų vaikus,

jie nesileido mokomi.

Jūsų pačių kalavijas surijo jūsų pranašus

lyg plėšrus liūtas“.

₃₁O jūs, ši karta,

imkite į širdį VIEŠPATIES žodį:

„Argi Izraeliui aš buvau lyg dykuma,

lyg tamsybių šalis?

Kodėl mano tauta sako: ‘Esame laisvi!

Daugiau pas tave nebeateisime’?

₃₂Ar gali pamiršti mergaitė savo puošmenas

ir nuotaka savo kaspinus?

Tačiau mano tauta mane pamiršo

jau nebesuskaitomas dienas.

₃₃Kaip lengvai tu surandi kelią,

kai ieškai meilužių!

Savo nedorumu tu mokei kaip elgtis

net pačias nedoriausias moteris!

₃₄Net tavo drabužių kraštai apskretę

nuo nekaltų varguolių kraujo! Jie – ne vagys, pagauti įsilaužiant,

₃₅o tu vis dėlto sakai: ‘Aš nekalta!

Jo pyktis tikrai manęs nepalietė!’

Štai ir teisiu tave dėl to,

kad sakei: ‘Nenusidėjau’.

₃₆Ko taip bėgioji,

kaitaliodama savo kelius?

Tu būsi ir Egipto apvilta,

kaip turėjai apsivilti Asirija.

₃₇Ir iš ten išeisi, susiėmusi rankomis galvą,

nes VIEŠPATS atmetė tuos, kuriais tu pasitiki.

Gerovės su jais nesulauksi!